Kiekvienos savivaldybės paskirtis – kurti, tobulinti ir pertvarkyti socialinę, kultūrinę ir ekonominę valdomos teritorijos sandarą, siekiant suderinti miesto gyventojų ir valstybės interesus. Savivaldybė turi spręsti, kurias funkcijas turi atlikti ji, kurias priskirti privačiam verslui arba kaip racionaliau paskirstyti biudžeto lėšas savivaldybei priskirtoms funkcijoms vykdyti.

Pastarieji metai, kai iš esmės pasikeitė ekonominė, politinė šalies situacija, neišvengiamai koregavo ir kultūros strategiją bei prioritetus. Gyvename ypatingu globalizacijos procesų stiprėjimo laiku. Informacinės technologijos griauna visas užtvaras, tad nereikia turėti iliuzijų, jog nesikeičia ir kultūros situacija. Šiandien mūsų miesto kultūra atsidūrė savotiškoje kryžkelėje. Daugumai politikų atrodo, kad iš miesto biudžeto atseikėjamų finansinių injekcijų turėtų pakakti, kultūros ir meno žmonės piktinasi, kad yra skriaudžiami, kultūros administratoriai įžvelgia jaunos, drąsios „darbo jėgos“ ir modernios kultūros vadybos trūkumą, naujų idėjų badą.

Pagrindinė Panevėžio miesto kultūros problema – sistema. Mes turime seną, atgyvenusią kultūros vadybos sistemą. Pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas ne institucijoms išlaikyti, o programoms, nes kitos efektyvios formos keisti miesto kultūrinį gyvenimą nėra. Čia ir susiduriame su vienu skaudžiausių klausimų - reformos. Jei šalies ekonominė situacija būtų palankesnė, reforma vyktų ne taip skausmingai. Daugumai kultūros darbuotojų, dirbančių savivaldybės įstaigose, sistemos reforma, kurios taip laukia nepriklausomi kūrėjai ir visuomeninės organizacijos, yra kaip Damoklo kardas. Tačiau šiandien, o ne kažkada, būtini toli siekiantys pokyčiai, norint modernizuoti kultūros infrastruktūrą, tinklus ir įstaigas. Savivaldybės funkcijoms kultūros srityje didžiuosiuose miestuose vykdyti yra įsteigtos:
§ Kaune - 11 savivaldybės biudžetinių ir 6 viešosios kultūros įstaigos;
§ Panevėžyje – 9 savivaldybės biudžetinės ir 3 viešosios kultūros įstaigos;
§ Klaipėdoje - 7 savivaldybės biudžetinės ir 1 viešoji kultūros įstaiga;
§ Šiauliuose – 4 savivaldybės biudžetinės įstaigos.

Kaip matome, mūsų miestas turi gana daug kultūros įstaigų. Tad mieste verda kultūrinis gyvenimas, tačiau tai didelė finansinė našta miesto biudžetui.

Atsakant į kultūros centro ,,Panevėžio linelis“ mėgėjų kolektyvų ,,realų, gyvenimišką kreipimąsi į Panevėžio miesto savivaldybės merą p.V.Matuzą ir miesto savivaldybės tarybos narius”, norisi pasakyti, kad Panevėžys, kaip ir kiekvienas didesnis miestas, turi ilgalaikį strateginį planą 2003-2013 metams, kurio sudėtinė dalis skiriama kultūrai. Būtent toks dokumentas motyvuoja kultūros įstaigas bei savivaldybę planuoti savo veiklą, išskiria veiklos prioritetus. Šiame dokumente aiškiai kaip vienas prioritetų išskirtas bibliotekų modernizavimas (4.2.2.1 punktas). Kyla klausimas: kodėl strateginiame plane prioritetu įvardijamos bibliotekos? Būtent 2003 metais buvo patvirtinta valstybinė bibliotekų renovacijos ir modernizavimo 2003–2013 metų programa. Jos dėka jau šiemet duris atvers nauja G.Petkevičaitės–Bitės biblioteka. Kada valstybė iškelia savo kultūros prioritetus, būtų neracionalu miestams neprisidėti prie valstybinių programų vykdymo. Todėl išskyrę bibliotekų modernizavimą miesto strateginiame plane, šiandien turime akivaizdžių rezultatų: iš septynių Panevėžio savivaldybės viešosios bibliotekos filialų tik 2 dar laukia atnaujinimo. Artimiausiu metu planuojama rekonstruoti bibliotekos, esančios Kniaudiškių g. 34, patalpas, perkelti į naujas patalpas mažiausiai lankytojų turinčią Šiaurinę biblioteką (Pušaloto g.).

Kadangi miesto bibliotekos baigiamos tvarkyti, dabar svarstomas vienas iš naujų miesto kultūros prioritetų - kultūros centrų modernizavimas. Džiugu, kad dar šiais metais planuojama patvirtinti valstybinę kultūros centrų modernizavimo 2006-2013 metų programą, į kurią pasiūlyta įtraukti 3 Panevėžio miesto kultūros centrus: Panevėžio bendruomenių rūmus, VšĮ kultūros centrą ,,Garsas“, VšĮ kultūros centrą ,,Panevėžio linelis“. Be jokios abejonės, didžiausia mūsų problema – Panevėžio bendruomenių rūmai. Jam reikalingos didelės investicijos, nes pastatas senas, neekonomiškas, didelės erdvės, fojė, o patalpų darbui, studijoms trūksta. Pastato rekonstrukcijai reikia apie 15 mln. Lt, todėl iš miesto biudžeto tai padaryti beveik neįmanoma. Dėl pastato rekonstrukcijos buvo kreiptasi į struktūrinius fondus, tačiau gauta tik 1,5 mln. Lt, kurie daugiau skirti ne pastato rekonstrukcijai, o jo pritaikymui neįgaliųjų veiklai. Naujoji valstybės kultūros centrų programa suteikia galimybę tikėtis valstybinio šio kultūros objekto finansavimo viso pastato rekonstrukcijai. Norint gauti lėšų iš valstybės biudžeto, labai svarbu, kad miestas prioritetą skirtų kultūros centrams. Būtent svarstant PBR rekonstrukcijos projektą ir kilo diskusijų, ar nereikėtų ne tik rekonstruoti pastatą, bet ir pakoreguoti jo panaudojimą. Žinant, kad miesto profesionalūs kolektyvai (pučiamųjų orkestras ,,Panevėžio garsas“, moterų choras ,,Volungė“, Panevėžio simfoninis orkestras) neturi pritaikytų darbui studijų, kad mieste nėra nė vienos didelės, modernios koncertų salės (beje, dėl to daugelį metų negalime prisikviesti žymiausių šalies orkestrų), svarstoma galimybė įrengti PBR studijas profesionaliems kolektyvams, modernias koncertų bei šokių sales, 2 nedideles kino sales. Siekiant, kad pastatas būtų traukos centras tiek vakare, tiek dieną, būtų patrauklu, jei PBR visą laiką veiktų kavinė, galbūt įsikurtų ir meno reikmenų, garso, vaizdo įrašų parduotuvės, knygynas, masinių renginių ir galbūt miesto švenčių organizavimo įstaiga ar padalinys. Tačiau šių metų pradžioje valstybės skirtos lėšos Panevėžio muzikinio teatro rekonstrukcijai privertė atsisakyti šio modernaus kultūros centro įkūrimo idėjos ir ieškoti kitų efektyvių didžiulio pastato panaudojimo būdų. Neracionalu dabar būtų rekonstravus Panevėžio muzikinį teatrą perkelti kolektyvus į kitą vietą.

Suprantama, kultūros žmonės bijo pokyčių. Prisiminkime, kaip prieš trejus metus aktyviai priešinosi miesto mėgėjų kolektyvai naujai mėgėjų meno kolektyvų finansavimo tvarkai. Žinoma, kai kuriems anksčiau gausiai finansuotiems kolektyvams skaidresnis biudžeto lėšų skirstymas išties nebuvo parankus, tačiau ar šiandien galima būtų teigti, kad finansavimas, remiantis konkrečiais įvardytais kriterijais, yra blogas būdas paskirstyti biudžeto lėšas? O jei dar įvertintume ir tai, kad sudaroma reali galimybė įsisteigti naujiems kolektyvams gauti nors ir nedidelį finansinį savivaldybės palaikymą? Greičiau atvirkščiai.

Taigi ar nereiktų kai kuriems kultūros darbuotojams kaip toje reklamoje paklausti savęs: ,,Ar ne laikas keistis?“.

Kultūros ir meno skyrius