Vasario 28 d. 17.30 val. Galerijoje XX atidaromas tapytojos Dianos Rudokienės projektas - autorinė tapybos darbų paroda „Auksinis vanduo“.

D. Rudokienė gimė Panevėžyje. 1993 m. baigė Šiaulių universiteto Dailės fakultetą. Nuo 2001 m. - Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Dailininkė dalyvauja grupinėse parodose, pleneruose, rengia personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, kūruoja parodas, dirba Panevėžio dailės mokykloje.

Parodos autorės tapybos darbams būdingas estetiškumas, paslaptingumas, renesansinis realistiškumas, aiškus ritmas, subtili grafinė linija, išgrynintas piešinys, švarus, akiai malonus koloritas, kuris šiuolaikinėje tapyboje gana retas.

Kaip teigia D. Rudokienė, 2014 metais Panevėžys - Lietuvos kultūros sostinė. Tai proga miesto menininkams įgyvendinti naujus projektus. Aš ryžausi ieškoti savos ir Tolimųjų Rytų kultūros sąsajų, bendrų sąlyčio taškų šiuolaikiniame dinamiškame pasaulyje. Tokios šalys kaip Kinija, Japonija dar prieš gerus 100 metų buvo uždengtos paslapties šydu ir tapo atviros europiečiui tik nuo XX a. pradžios, kada pirmą kartą importuota arbata. Tada Europa susipažino su tradicine japonų daile. Keista, bet pirmosios arbatžolės Europą pasiekė suvyniotos į senąsias japonų graviūras, tuo sukeldamos visuomenės nuostabą, suteikusios naują postūmį impresionistų kūrybai ir paskatinusios domėtis šalimis, kurių kultūrinis palikimas yra sunkiai suvokiamas tradicinės Europos gyventojui.

Šiandien arbata – kasdienis įprastas gėrimas, kuriam neteikiame ypatingos reikšmės. Iš tiesų arbatos istorija siekia tūkstantmečius ir yra labai įdomi. Kažkada šis gėrimas buvo aukso vertės ir juo mėgautis galėjo tik aristokratai. Ilgainiui žmonės taip susižavėjo arbata, kad įvairiose šalyse gimė skirtingi jos gėrimo ritualai. Viena iš seniausių Rytų kultūrinių tradicijų - arbatos gėrimo ceremonija. Ji turi skirtingus ritualus, skirtingus arbatos ruošimo būdus Japonijoje ir Kinijoje, tačiau jas vienija vienas elementas – arbatžolės lapelis, ant kurio sutelpa visas slepiningas Rytų pasaulis.

„Mano darbai - tarsi potyrių atspindys, mano asmeninis dienoraštis. Gal kas paklaus – o kur čia arbata? Prisipažinsiu - aš dievinu kavą ir tik pradedu atrasti arbatą. Kavos gėrimo tradicijos visada asocijuojasi su greitu gyvenimu, kurį visi mes gyvename. Tačiau arbata ir jos teikiami malonumai – visai kas kita. Puikios arbatos puodelis – beveik meditacija, kuri tęsiasi ne 5 ir ne 10 minučių. Pasaulio arbata – kelionė, pokalbis, naujas potyris. O kas Lietuvoje nėra gėręs mėtų, ramunėlių, melisos, čiobrelių arbatos, liepžiedžių ar močiutės vyšnių uogienės arbatėlės? Prisiminimai sušildo, o arbata kviečia bendrauti, kalbėtis, pažinti“, - sako D. Rudokienė.

D. Rudokienė panevėžiečiams Galerijoje XX eksponuoja pastarųjų metų drobes. Parodą apžiūrėti galima iki kovo 19 d.

Parengė Ryšių su visuomene skyrius