Karaimai yra tiurkų kilmės tauta, išpažįstanti Senąjį Testamentą. Visame pasaulyje karaimų likę vos keli tūkstančiai. Karaimų istorija su Lietuva siejama nuo 1397–1398 m., kai po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas iš Krymo išsivedė kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdino jas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Karaimai, garsėję kaip narsūs kariai, tapo LDK gynėjais.
Pirmiausia karaimai apgyvendinti Trakuose. 1441 m. paskelbta Kazimiero Jogailaičio (1427–1492) Magdeburgo privilegija Trakų karaimams. 1603 m. pirmą kartą šaltiniuose paminėta Biržų karaimų bendruomenė. Pasvalio karaimų bendruomenė pirmą kartą šaltiniuose paminėta 1643 m., Naujamiesčio karaimų bendruomenė – 1658 m., Šėtos – 1664 m. 1676 m. pirmą kartą šaltiniuose paminėta Panevėžio karaimų bendruomenė. 1660 m. Jonas Kazimieras suteikė Naujamiesčio karaimams lokalinę privilegiją. 1646 m. Vladislovas Vaza išplėtė Magdeburgo privilegijos galiojimą visiems LDK karaimams. 1765 m. vyko visuotinis LDK karaimų ir žydų surašymas.
LDK tapus carinės Rusijos dalimi, prasidėjo kitas karaimų gyvenimo etapas. XIX a. pabaigoje Rusijos imperijoje gyveno 12 894 karaimai, iš jų 8 tūkst. – Kryme. Panevėžio mieste gyveno 68 karaimai, o apskrityje – 208.
Lietuvai 1918 m. atgavus nepriklausomybę, bet 1920 m. netekus Vilniaus miesto ir krašto, Panevėžys tapo Lietuvos karaimų centru. 1923 m. surašymo duomenimis, Panevėžyje gyveno 110 karaimų, 0,57 proc. visų miesto gyventojų.
Vieninteliai karaimų maldos namai nepriklausomos Lietuvos laikais buvo Panevėžyje. Čia dauguma karaimų tarpukariu (1918–1940 m.) gyveno savo „aukso amžių“. Jie mokėsi lietuviškose mokyklose, dirbo įvairiose srityse, rūpinosi savo ūkiais: augino gyvulius, kiemuose puoselėjo daržus ir sodus.
1922 m. gegužę Panevėžio miesto ir apskrities viršininko raštinėje įregistruoti karaimų bendruomenės įstatai. Karaimų reikalams tvarkyti sudaryta valdyba. Bendruomenės pirmininku išrinktas Simonas Grigulevičius, sekretoriumi J. Robačiauskas. 1924 m. liepos 29 d. bendruomenė perregistruota ir pavadinta ,,Panevėžio karaimų bendruomene“. Jų būstinė buvo Ramygalos gatvėje 66. 1927 m. Panevėžio karaimų bendruomenės pirmininkas buvo Isajus Rajeckas. Jo rūpesčiu Panevėžyje, Ramygalos gatvėje 66 pastatyti karaimų bendruomenės namai. 1929 m. Panevėžio karaimų bendruomenės iniciatyva juose atidaryta karaimų biblioteka-skaitykla, kurioje buvo sukaupta apie 400 leidinių karaimų, lietuvių, rusų ir kitomis kalbomis. Respublikos laikais prie bendruomenės namų veikė karaimų mokyklėlė, kurioje mokyta tikybos, kalbos, veikė dramos būrelis, kur režisierius – mokytojas Martynas Navickas pastatė įvairių spektaklių. Karaimų bendruomenės namuose vykdavo ir jaunimo šokių vakarai, švęstos įvairios šventės.
1926 m. Panevėžio apskrities viršininkas savo rašte teigiamai atsiliepė apie karaimų bendruomenę ir jos dvasininką. Jis teigė, kad bendruomenė lojali Lietuvos valdžiai ir neužsiima priešiška veikla. Vilniui ir Trakams likus okupuotiems Lenkijos, Panevėžio karaimų bendruomenė 1936 m. liepos mėnesį perorganizuota į visos Lietuvos karaimų draugiją. Gavusi leidimą veikti, Lietuvos karaimų draugija 1937 m. balandžio 20–25 d. išsirinko valdybą. Draugijos pirmininku išrinktas Romanas Novickas. 1938 m. lapkričio mėnesį spaudoje rašyta, kad prisidedant švietimo ministerijai Panevėžyje pastatytas naujas kenesos pastatas ir vyko jo šventinimo iškilmės. Iš valstybės biudžeto kenesos remontui paskirta 2400 Lt. vienkartinė pašalpa. Projekto autorius –technikas Vaclovas Vilkas. Vietoje iki tol buvusios medinės kenesos iškilo naujas mūrinis statinys. Į iškilmes atvyko karaimų šventikas – chazanas iš Trakų. Panevėžio miesto taryba 1938 m. lapkričio 4 d. protokolu, Panevėžio karaimų draugijos prašymu, nutarė draugijai be atlygio perleisti žemės sklypą Sodų ir Ramygalos gatvių kampe kenesos aikštelei – šventoriui sutvarkyti ir pagražinti.
1934, 1936 ir 1939 m. karaimai išleido tris žurnalo ,,Onarmach“ numerius (redaktorius Mykolas Tinfavičius). 1939 m. žurnalas ,,Onarmach“ („Pažanga“) buvo 40 puslapių. Jame publikuotas Maironio eilėraštis ,,Trakų pilis“ (vertėjas Jokūbas Maleckis) karaimų kalba.
Dalis karaimų Panevėžyje vertėsi amatais. Savo dirbtuvę Birutės gatvėje turėjo Eljasafas Tinfavičius (jo vardas dažnai rašomas Ilja). Jis daugiausia atlikdavo įvairius šaltkalvystės darbus. Dirbtuvių pastatas išlikęs iki šių dienų. Basia Tinfavičiūtė Panevėžyje, Birutės gatvėje turėjo siuvyklą, kurioje apdarus siūdindavosi garsios miesto ponios. Šioje siuvykloje siuvėjomis dirbo ir kitų tautybių atstovės, ne tik karaimės. Pastatas buvo nugriautas.
Panevėžio karaimai dalyvavo kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Karaimas Leonas Čaprockas gyveno ir mokėsi Panevėžyje, vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universitete, 4 deš. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Rapolas Grigulevičius tarnavo 4-ajame pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulke Panevėžyje XX a. 3 deš. Feliksas Grigulevičius kaip savanoris dalyvavo kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės. Vėliau jis dirbo Panevėžyje apygardos teismo raštininku. Rapolas Samulevičius tarnavo 4-ajame pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulke. Baigęs tarnybą grįžo į Panevėžį ir dirbo Naujamiestyje valsčiaus raštvedžiu. Leonas Rajeckas dalyvavo kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės, vėliau vadovavo 4-ajam pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko batalionui, vėliau kitiems kariniams daliniams. Išsitarnavo iki pulkininko laipsnio. 1941 m. represuotas ir mirė Norilske.
Ypač Panevėžio karaimus išgarsino poetas Šelumielis (Šelumijelis) Lopato (1904–1923 m.). Nors gimė Trakuose, aktyviausius gyvenimo metus jis praleido Panevėžio mieste. Š. Lopato gimė 1904 m. gegužės 14 d. nuo mažens pasižymėjo išskirtiniais gabumais, tad nuspręsta jį siųsti mokytis. Tėvas norėjo, kad jis taptų dvasininku. 1911–1915 m. Š. Lopato mokėsi Trakų karaimų pradinėje mokykloje, baigė keturis pradinės mokyklos skyrius vienais penketais ir su pagyrimu. Pirmojo pasaulinio karo metais Šelumielis buvo išvykęs gyventi į Peterburgą pas tėvo brolį ir mokėsi berniukų gimnazijoje, bet jos nepavyko baigti, nes šeima iš Peterburgo išsikraustė į Krymą. 1916–1920 m. mokėsi Aleksandro dvasinėje mokykloje, kurią baigė 1920 m. gegužės 20 d. 1920 m. grįžo į Lietuvą ir įsidarbino Pasvalio intendantūroje raštininku. Nuo 1922 m. dirbo Panevėžio apskrities žemės tvarkytojo raštinėje vedėju. Išeinant iš darbo išduotoje charakteristikoje jis apibūdinamas kaip puikiai su darbu susitvarkantis asmuo. Š. Lopato aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą. Buvo vienas iš karaimų ,,Onarmach“ draugijos įkūrėjų, dirbo jos sekretoriumi. 1922–1923 m. mokėsi miškų technikų mokykloje Panevėžyje. Jam buvo suteikta miškų techniko pirmo laipsnio kvalifikacija. Baigęs šią mokyklą, paskirtas dirbti Pasvalio miškininkystės eigulio pavaduotoju, tačiau dirbti buvo lemta neilgai. Po kelių mėnesių devyniolikamečio gyvenimas nutrūko. Miške jis sulaikė miško nelegalius kirtėjus ir jie nužudė jaunąjį miškininką. Jo laidotuvėse dalyvavo gausus karaimų būrys. Š. Lopato palaidotas Naujamiesčio kapinėse.
Pirmuosius eilėraščius Šelumielis Lopato parašė dar Kryme. Jo kūryba nėra gausi, bet labai brandi ir melodinga. Eilėraščiai spausdinti jau po mirties žurnale „Onarmach“ ir Lucke leistame žurnale karaimų kalba ,,Karaj awazy“ („Karaimų balsas“). Jie parašyti puikia karaimų kalba, kai kurie išversti į lietuvių kalbą. Juos vertė ir žinoma poetė J. Vaičiūnaitė. Neilgą gyvenimą nugyvenęs Š. Lopato buvo vienas ryškiausių karaimų atstovų Lietuvoje.
Panevėžio karaimų kenesa uždaryta 1952 m. Panevėžio miesto darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto slaptu 1952 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 91 dėl to, kad pastatas karaimų kulto reikalams nenaudotas, karaimai neturėjo savo šventiko. Pastatas perduotas Panevėžio miesto bibliotekai.1970 m. kenesa nugriauta. 1995 m. karaimų bendruomenės ir Panevėžio miesto savivaldybės rūpesčiu toje vietoje pastatytas paminklinis akmuo. Tarybiniais metais daug karaimų išvyko mokytis į Vilnių ir kitus miestus ir negrįžo.
Šiandien kenesos vietą žymi atminimo akmuo, o karaimų bendruomenę primena likę jų mediniai namai Sodų bei Ramygalos gatvėse. Iš gausios karaimų bendruomenės šiuo metu Panevėžyje likę 11 karaimų bei 2 karaimai Naujamiestyje. Visi jie gana solidaus amžiaus.
Parengė Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas
