Dar kartą apie pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę įvykdytos esminės Lietuvos ūkio reformos skatino ir būsto politikos pokyčius. Atsisakyta tiesioginio būsto rinkos reguliavimo, būstas tapo gyventojų nuosavybe. Šiuo metu 97,8 proc. valstybei priklausiusio nuomojamo būsto fondo mieste privatizuota. Apie 70 proc. daugiabučių namų gyventojų yra sukūrę bendrijas.
Dauguma Panevėžio gyventojų gyvena 838 daugiabučiuose namuose, jiems teikiamos visos komunalinės paslaugos, tačiau gyventojai dažnai būna nepatenkinti šildymu ir karšto vandens tiekimu. Butai būna šildomi netolygiai, vienuose būna per šilta, kituose per šalta, šilumos energija naudojama neracionaliai, dėl to padidėja mokesčiai už šilumą. Susiformavo situacija, kai šilumos tiekėjas, privalantis aprūpinti gyventojus kokybės standartus atitinkančia energija, ją tiekia butų savininkams priklausančiais namo vidaus tinklais, kurie dažnai yra prižiūrimi nepatenkinamai. Todėl siekiant išvengti nekvalifikuotos daugiabučių namų šilumos ūkio priežiūros, 2003 metų liepos 1 d. įsigaliojęs Šilumos ūkio įstatymas apibrėžė daugiabučių namų butų savininkų atsakomybę už tinkamą bendrojo naudojimo įrenginių priežiūrą. Nuo 2005 m. sausio 1 d. daugiabučių pastatų šilumos ūkį turės prižiūrėti kvalifikuotas personalas. Gerai prižiūrint šildymo sistemą turėtų sumažėti mokestis už šildymą, pailgėtų šildymo sistemos tarnavimo laikas.
Pastato šildymo ir karšto vandens sistema yra sudėtinga, reikalauja atitinkamos priežiūros įrangos. Ūkio ministro įsakymu patvirtintas Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo atliekamų darbų tipinis minimalių apimčių sąrašas. Vadovaujantis šiuo įstatymu, yra parengti darbų sąrašai maksimaliems priežiūros tarifams apskaičiuoti kiekvienoje daugiabučių namų grupėje.
Reikėtų dar kartą pabrėžti, kad maksimalus priežiūros tarifas - tai didžiausias galimas mokestis. Konkretus tarifas atskiram namui bus nustatomas pagal sutartus su prižiūrėtoju įkainius, indeksuojant maksimalius tarifus priklausomai nuo namo dydžio ir senumo, neviršijant savivaldybės nustatytų tarifų. Vartotojams pageidaujant galima į priežiūros sutartį įtraukti tik tuos darbus, kurie būtini kokybiškam sistemos funkcionavimui, atitinkamai suderinus mažesnes paslaugų kainas. Už kitus neįtrauktus į sutartį minimalių apimčių darbus bus atsakingi savininkai. Šie darbai gali būti atliekami savo jėgomis arba pagal kitas sutartis. Maksimalaus tarifo patvirtinimas leis greičiau susiformuoti šių paslaugų rinkai, sudarys daugiau galimybių rinktis prižiūrėtoją.
Daugiabučių namų savininkų bendrijų vadovams tenka didelė atsakomybė pasirašant pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutartį, todėl reikia atidžiai išnagrinėti prižiūrėtojo siūlomus darbus ir kainas.
Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vedėjo pavaduotoja
Nadiežda Stragienė
