Mokslų akademijos parama panevėžiečiams
Mokslo institucijos, universitetai sudaro pamatinę šiuolaikinės visuomenės bei valstybės karkasinę konstrukciją. Atrodytų, kad tokia konstrukcija valstybė turėtų nuosekliai rūpintis, ypač dėmesingai stebėti tokios konstrukcijos tolygesniu išsidėstymu. Žinia, šiuolaikinės technologijos sudaro puikiausias galimybes skleistis mokslo žinioms, pasiekiant net nuošaliausias vietoves. Bet kada mąstome apie tolygesnį mokslo institucijų išsidėstymą, mąstome dar ir apie lokalinės tapatybės sustiprinimą, t. y. kultūros, tarp jos intelekto, gyvybingesnį įvietinimą. Ar galime mes šiandien įsivaizduoti Klaipėdos ar Šiaulių miestus, jų kultūrinį intelektualinį gyvybingumą ir trauką be ten funkcionuojančių universitetų? Kiekvienas atsakys – ne.
Lokalumas (įvietinimas, tapatybės įtvirtinimas) ir jo siekis yra ne tik sąmoningas, bet ir spontaniškas atsakas į visais pašaliais globalizacijos iššauktą delokalizaciją. Lokalumo siekis yra natūrali kultūrinės savigynos pastanga „pririšti“ žmogų prie namų, prie protėvių puoselėtos tėviškės lopinėlio, prie teritorinės bendruomenės suteikiant jai labiau materializuotą, konkretizuotą pavidalą. Visa tai galima įvardyti kaip socialinių santykių tinklo (kurie šiandien pernelyg sutrešę) stiprinimo ir praturtinimo pastangą.
Kodėl ir kam aš kalbu vartodamas tokias neįprastas, gal pernelyg akademiškas minties konstrukcijas? Tik dėl to, kad motyvuočiau, paaiškinčiau sąmoningą (ir intuityvią) Panevėžio visuomenės ir jos vadovų siekį ne tik plėsti bendradarbiavimą su Lietuvos mokslo bendruomene, bet ir suteikti tokiai pastangai labiau sustruktūrintą ir įteisintą pavidalą. Už Panevėžio į šiaurę ir į rytus driekiasi gana įspūdinga Lietuvos teritorija su savo miestais ir dėl augančios jaunimo migracijos „pavargusiais“ miesteliais. Panevėžys kažkada, šešiasdešimtaisiais–septyniasdešimtaisiais praėjusio šimtmečio metais, garsėjo savo neabejotina lyderyste miestų puošyboje, estetiniame aplinkos organizavime. Štai, kad ir sutvarkytas miesto centras, išpuošta Nevėžio senvagė anais metais kėlė ne tik panevėžiečių kasdieninę nuotaiką, bet ir sustiprino miestą kaip gravitacinės traukos centrą. J. Miltinio teatras, jo dvasia organiškai papildė tai, ko negalėjo duoti išaugęs pramoninis miesto potencialas (pragmatika).
Miestas tarsi ruošėsi drąsesniam, turiningesniam šuoliui, bet... sustojo. O paskui, po kurio laiko kreipėsi į Lietuvos mokslų akademiją.
Mūsų, tai yra Akademijos bendruomenės, draugystė su Panevėžiu tampa gražia tradicija. Ji grindžiama abipusiu geranoriškumu. O gal daugiau... Akademijos narių parama palaikant panevėžiečius, jų intelektualėjimo, jų atvirumo žinioms siekį, tikrai kilni. Nes ir garsiausių mūsų kardiochirurgų, lazerininkų ir kitų paslaugos čia pinigais nematuojamos.
2005 m. lapkričio 17 d. gausus būrys Mokslų akademijos narių vėl lankėsi Panevėžyje. Vyko renginys, pavadintas „Šiaurės Rytų Lietuvos intelektinio potencialo dabartis ir perspektyvos“. Palyginti gausiai susirinkę panevėžiečiai ir Akademijos atstovai dirbo net aštuoniose sekcijose: Pedagogikos, Komunikacijos ir informacijos, Medicinos problemų, Socialinių tyrimų, Technikos, Sporto, Kultūros ir Informacinių technologijų. Popietė buvo skirta sekcijų darbo ataskaitoms bei apibendrinimui. Na, o šių eilučių autoriui buvo suteikta garbė čia padaryti pranešimą „Regiono visuomenės sąmoningumo atmainos ir jų santykio problema“. Akcentavome, kad pragmatinis utilitarinis sąmoningumas, kuris šiandien yra dominuojantis, būtų lygiavertiškai papildomas intelektualiniu ir istoriniu kultūriniu sąmoningumu, t. y. istorinės kultūrinės atminties saugojimu ir plėtojimu. Panevėžiečiams priminėme, kad I ir II tūkstantmečio sandūroje Panevėžio žemėse dar būta senojo baltų tikėjimo kulto centrų, net ištisos jų sistemos. Apie tai byloja šiandien užmiršta pilkapių gausa, iš kurių radiniai carinės Rusijos laikais atsidurdavo net Ermitaže... Panevėžio apylinkėse gausu vietovių su šaknine Ra: Raguva, Raguvėlė, Raginėnai, Ragainiai, Ramygala ir kt. (sanskrito kalboje rahas reiškia slėpiningą, šventą vietą).
Lokalinė istorinė arba kultūrinio paveldo atmintis tampa be galo aktuali dėl nunykusios mūsų tautinės savivokos, dėl paspartėjusio tautos „išsivaikščiojimo“, kurio sudėtine dalimi yra delokalizuota ne tik jaunosios, bet ir viduriniosios kartos savivoka, nacionalinis sąmoningumas. Tai – ne savitikslis dalykas. Be šių mentalinių savybių sunku įsivaizduoti pasaulio kultūros visavertiškumą, jos universalumą maitinančius šaltinius ir net civilizacijos prasmingumą...
Bet grįžkime prie Panevėžio... Tiesiog malonu pastebėti, kad užsimezgusios tradicinės draugystės su panevėžiečiais aktyviais nuoširdžiais dalyviais tapo mūsų akademikai: V. J. Sirvydis ir A. L. Telksnys, A. P. Piskarskas ir K. Ragulskis, A. Gaižutis ir L. Sauka. Aš neminiu kitų, nes sąrašas būtų išties ilgas (gal ir nuobodus). Visi jie lankosi Panevėžio savo kolegų darbovietėse ir ten pat teikia konsultacijas, organizuojamos panevėžiečiams aktualiausios diskusijos. Akademijos narių nesavanaudišką dalyvavimą palaikant, skatinant Panevėžio visuomenės intelektinį potencialą norėčiau pailiustruoti vienu konkrečiu pavyzdžiu...
Prieš metus gausus Mokslų akademijos narių būrys irgi buvome panašiame renginyje. Tada visi neįtikėtinai solidariai pasirašėme po deklaracija. Tuo dokumentu buvo prašoma, kad Vyriausybė palaikytų panevėžiečių siekį turėti savarankišką universitetą. „Valdiško darbo“ oponentų argumentai dėl to, kad Lietuvoje universitetų ir taip yra per daug, arba kad jie įsivaizduojami tik kaip superstambūs junginiai, vargu ar šiuo, t. y. Panevėžio, atveju yra pamatuoti, priimtini. Kur kas svarbesnis yra lokaliosios kultūros, intelekto plėtojimo lokaliųjų židinių kūrimo, jų traukos stiprinimo motyvas; pagaliau – istorinės bei kultūrinės atminties gaivinimo ir panaudojimo nacionaliniam tapatumui gyvinti motyvas. Bet dialogas su „valdiško darbo“ atstovais, kaip žinome, yra gan komplikuotas, kaip komplikuota išlieka ir šiandieninė sąsaja tarp veiksmo ir minties...
Romualdas Grigas
Mokslų akademijos narys
