Panevėžio garbės pilietis – vyskupas Kazimieras Paltarokas
Šiandien iškilmingame Panevėžio miesto savivaldybės tarybos posėdyje miesto garbės piliečiu išrinktas vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875-1958).
K.Paltarokas - pirmasis Panevėžio vyskupijos vyskupas (nuo 1926 m.).
Pirmasis jo rūpestis buvo Panevėžio katedros statyba, ji pašventinta Kristaus Karaliaus vardu 1930 m. Būnant vyskupu K. Paltarokui įkurta 11 parapijų, pastatyta 15 bažnyčių ir 14 koplyčių, pradėtos Panevėžio kunigų seminarijos statybos.
Bet svarbiausia jo veiklos sritis buvo sielovada. Vyskupas parengė daugiau kaip 50 ganytojiškų laiškų, keliasdešimt religinių leidinių, parašė Panevėžio bažnyčių istoriją, rengė Panevėžio vyskupijos parapijų istoriją. Suprasdamas spausdinto žodžio svarbą įkūrė katalikišką „Bangos“ spaustuvę.
K. Paltarokas organizavo Katalikų veiklos centro Panevėžio regiono padalinio veiklą, joje dalyvavo pats. 1928 m. mieste organizuotas Lietuvos jaunimo eucharistinis kongresas, 1933 m. – visos Lietuvos eucharistinis kongresas. Vyskupas labai palaikė ir rėmė katalikiškas labdaros organizacijas, šelpė žmones.
K. Paltarokui dėl bažnyčios ir tikėjimo ne kartą teko susikirsti su tuomete valdžia. 1930 m. uždraudus Ateitininkų organizaciją, vyskupas ją gynė, šį sprendimą laikė neteisėtu. Leido rengti nelegalius ateitininkų susirinkimus klebonijose ir bažnyčiose, pats juose dalyvavo. Globojo valdžios persekiojimus kunigus, mokėjo šiems paskirtas baudas.
Nacių okupacijos metais Panevėžio vyskupijos kurijos bibliotekoje buvo slepiamos žydų religinės knygos.
Ypač sunkūs išbandymai K. Paltarokui teko sovietiniais laikais. 1947 m. suėmus vyskupą M. Rainį, K. Paltarokas liko vieninteliu vyskupu Lietuvoje. 1949 m. jis išrinktas Vilniaus arkivyskupijos kapituliniu vikaru, persikėlė gyventi į Vilnių. Buvo nuolat sekamas dėl aktyvios veiklos nepriklausomoje Lietuvoje, neigiamo sovietų valdžios vertinimo ir įtariamų ryšių su partizanais. NKVD operatyviniuose dokumentuose vadintas „idėjiniu vadu“. Po ilgų prašymų 1955 m. vyskupas K. Paltarokas gavo oficialų sovietų valdžios leidimą ir konsekravo savo įpėdinius – vyskupus Julijoną Steponavičių ir Petrą Maželį.
Vyskupas K. Paltarokas buvo visuomenės autoritetas, darbštus ir geras organizatorius, labai demokratiškas ir paprastas. Jo nuopelnai pripažinti jau tuo metu: 1926 m. tapo Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariu akademiku, 1933 m. išrinktas šv. Vincento Pauliečio, o 1937 m. - šv. Kazimiero draugijos garbės nariu. „Vyskupo Paltaroko neįveikiamumo paslaptis glūdi gal labiausiai jo pasiryžime nukentėti už savo ginamus idealus. Jis yra įsitikinęs ne tik savo bylos teisingumu, bet ir tuo, kad nukentėti už teisybę yra geriausias jai patarnavimas“, – rašė profesorius Stasys Šalkauskis.
Iš vyskupo K.Paltaroko parengto ir vėliau daug kartų nelegaliai perleisto katalikų „Katekizmo“ sakramentams ruošėsi visa pokario karta.
K.Paltarokas – dešimtasis Panevėžio miesto garbės pilietis. Šis vardas jau suteiktas režisieriui Juozui Miltiniui, aktoriams Donatui Banioniui ir Vaclovui Blėdžiui, dailininkui Kaziui Naruševičiui, monsinjorui Jonui Juodeliui, rašytojai, visuomenės veikėjai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, skulptoriui Juozui Zikarui, sporto patriarchui Vilhelmui Variakojui ir aviakonstruktoriui Vladui Kensgailai.
Ryšių su visuomene skyrius
